Kukučio baladės

„...Kas tas Kukutis, ar aš įsivaizduoju jo veidą, akis, eiseną? Ne, kai tik mėginu tai padaryti – jis jau ne Kukutis. Jis man pačiam gyvas dėl to, kad jo nėra, kad jo mirtis niekuo nesiskiria nuo gyvenimo, o bet kurioj situacijoj, pačioj pavojingiausioj, jis gali tiesiog pajuokauti. Jam nutinka keisčiausių dalykų: jis veikia čia gyvas, čia miręs, įsitraukia į šio pasaulio amžiaus pasaulinius įvykius ar svarsto Žuveliškių kaimo reikalus. Jis yra menamas, jau praeities personažas, todėl jo santykis su naujesniais reiškiniais labai savotiškas. Mane domino ne tiek šio personažo konkretūs bruožai, kiek tam tikra paradoksali liaudiška galvosena, kurios tiek daug yra žemaičių sakmėse bei melo pasakose. Niekas pasauly nėra praėjęs pro įdėmias mūsų liaudies žmogaus akis, daug kur jis pats yra dalyvavęs kaip ir Kukutis. Noriu papasakoti ir savo „atsiminimus“ apie karą, vokiečių okupaciją, apie įvairias socialines permainas, kurias kažkada pajutau per sakmes, liaudies žmonių galvoseną.“ 1977 m. Marcelijaus Martinaičio tekstas pirmajam „Kukučio baladžių“ leidimui