Meilė – tai pragaro šuva

vienatvė šiam pasauly – tokia milžiniška kad justi net iš lėto laikrodžio rodyklių slinkimo. žmonės pervargę juos suluošino meilė arba meilės stoka. Rašydamas apie meilę grubus ir netašytas Charlesas Bukowski apsinuogina iki sielos gelmių. Šiame poezijos rinkinyje „Meilė – tai pragaro šuva“ jis gaivališkai ir nepagražintai kalba apie dažnai nenusisekusius ryšius su moterimis – buvusiomis ir esamomis, meilužėmis, kekšėmis ir nepasiekiamosiomis. Gyvastingu, šiurkščiu ir autentišku balsu eilėraščiuose taip pat prabyla nuolatiniai barų lankytojai, Amerikos darbininkai, atskalūnai ir nepritapėliai. Autorius anaiptol nepoetizuoja tikrovės, jis įžūliai, o kartais jautriai atsiverdamas plėšia nuo jos bet kokį paviršutiniškumą. Charles Bukowski (1920–1994) – poetas ir prozininkas, vienų laikytas dievuku, įtakingiausiu savo kartos amerikiečių rašytoju, kitų – vulgariu alkoholiku, kurio eilės apskritai neturėtų būti laikomos poezija. Jo eilėraščiai primena trumpus apsakymus, stiliui būdinga šnekamoji kalba, ironija ir sarkazmas. Svarbiausias kūrybos bruožas – sąžiningumas, dėl kurio autorių galima mėgti arba jo nekęsti.