Visi Dievo vaikai šoka

„Tai, ką aš vijausi, tikriausiai buvo kažkokia mano paties viduje tūnančios tamsos uodega. Pamačiau ją visai atsitiktinai, sekiau, įsitvėriau ir pačioje pabaigoje paleidau į dar gilesnę tamsą.“ Gyvenimas, mirtis ir miegas. 1995-ųjų žiema. Tik akimirka – ir viskas pavirsta griuvėsių krūva. Sukrėstas pasaulis suvirpa – Kušire, kur mažą dėžutę gabena vyras, jūros pakrantėje laužo šviesoje susitinkant nepažįstamiesiems, Tokijuje, kurio požemiuose Varlys susikauna su Slieku. Kas nutinka šešiems visiškai vienam su kitu nesusijusiems veikėjams po Didžiojo Hanšino, arba Kobės, žemės drebėjimo ir tų pačių metų kovą Tokijo metro įvykusios nervus paralyžiuojančių dujų atakos? Apsakymų veikėjai negyvena Kobėje, nė vienas neapsilanko stichijos suniokotame mieste, tačiau visus ištinka gilūs ir paslaptingi sukrėtimai. „Įveda skaitytoją į haliucinacijų pasaulį, kuriame realybė ir siurrealybė susilieja ir persidengia, kur sapnų neįmanoma atskirti nuo tikro gyvenimo košmarų.“ Michiko Kakutani Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų stiliumi.